Žurnalisto Aleksandro Matonio, buvusio Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovo knyga apie specialiąsias pajėgas – nuo jų ištakų sudėtingu Lietuvos Respublikos nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpiu 1991 m., kai veikė Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius (ATAS), formuojant Ypatingosios paskirties tarnybą (YPT), Specialiųjų operacijų pajėgas (SOP), iki eskadronų „Aitvaras“ tarptautinių misijų Afganistane atliekant specialiąsias užduotis NATO pajėgų vykdomose operacijose. Dokumentine medžiaga, autentiškais aukštų karinių vadovų liudijimais paremtas pasakojimas atskleidžia vingiuotą specialiųjų pajėgų raidos kelią, verčia didžiuotis jų pasiekimais ne tik vietinio, bet ir tarptautinio prestižo prasme, tačiau primena ir aštrius buvusius vidinių struktūrų lūžius. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, įdomi ir vertinga pažinimo prasme.
„Gabrieliaus karai“ - dešimt metų trunkančių autoriaus pastangų susipažinti su Lietuvos SOP „iš vidaus“ rezultatas. „Po pirmojo šios knygos tiražo praėjo beveik ketveri metai. Lietuvos saugumo situacija labai pasikeitė. Rusijos agresija prieš Ukrainą paskatino ne tik globalinius saugumo procesus, NATO pastangas užtikrinti Lietuvos saugumą, bet ir Lietuvos gyventojų pilietinį aktyvumą, didėjančią paramą Lietuvos kariuomenei. Kaip autorius, jaučiu didžiulį skaitytojų susidomėjimą knyga apie „Aitvarą“, kurios pirmasis tiražas išgraibstytas per mažiau nei metus. Todėl leidyklos „Balto“ pastangomis siūlome skaitytojams antrąjį knygos leidimą. „Gabrieliaus karius“ palikome tokius, kaip ir pirmajame leidime. Šios knygos viršelyje matote Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Aitvaras“ karius Afganistano Zabulo provincijos dykumoje. Jie ką tik be jokio šūvio įvykdė kovinę užduotį drauge su savo treniruojamais Afganistano specialiosios policijos kuopos kariais. Vyras pirmame plane – Ypatingosios paskirties tarnybos karininkas, vadovavęs šiai operacijai. Jis vilki naujo pavyzdžio „multicam“ tipo lauko uniformą, kuri geriausiai tinka Afganistano sąlygomis. Greta – du „Aitvaro“ motociklininkai. Jų profesionalumas taip pat smarkiai lemia „Aitvaro“ užduočių sėkmę. Afganistane nėra priešo, kuris gebėtų pasprukti nuo motociklais lekiančių lietuvių. Motociklininkai vilki seno pavyzdžio lietuviškas dykumų uniformas. Jos buvo sukurtos ir patobulintos per pirmąsias misijas Afganistane. Iš šių uniformų sąjungininkai išmoko atpažinti lietuvius, vėliau savo nepriekaištinga tarnyba ir narsa pelniusius aukščiausių įvertinimų. Manyčiau, ši nuotrauka simbolizuoja „Aitvaro“ istorijos etapus – nuo pirmųjų dar nepatogių uniformų iki pažangios ir drąsios motociklininkų taktikos įvedimo bei vėliausių karybos naujovių.
Kodėl „Gabrieliaus kariai“? Pirmiausia, žinoma, dėl to, kad jau per NATO operaciją Afganistane „Aitvaro“ kariai bazavosi „Gabrieliaus stovykloje“ (Camp Gabriel) Kandahare. Šį pavadinimą Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė pasirinko pagal šv. arkangelą Gabrielių. Hebrajiškai šis vardas reiškia „Dievo karį“, „Dievo žmogų“. Šventajame Rašte minima, kad šv. arkangelas Gabrielius su kitais arkangelais nubaudžia sukilusius angelus, praneša Dievo žinią, o atėjus laikui trimito garsais kviesiąs į paskutinį teismą. Net ir islamo religijoje arkangelas Gabrielius yra pranašas ir Dievo valios skelbėjas. Specialiųjų operacijų pajėgų kariai visame pasaulyje mėgsta metaforas ir simbolius. Lietuvių mitologinė būtybė Aitvaras, įsikūrusi šv. arkangelo Gabrieliaus stovykloje, – ar maža čia metaforų ir simbolių, žinant, kad nuo pat karo Afganistane pradžios Lietuvos kariai veikė tarptautinio teisingumo pusėje, saugodami silpnuosius ir pažeidžiamus nuo blogio? Knygoje nė žodžiu neužsimenama apie „elitines pajėgas“. Nei „Aitvaro“, nei kitų šalių specialiųjų pajėgų atstovai nemėgsta, kad juos taip vadintų ir nelaiko savęs elitiniais kariais. Jie – ne elitiniai, jie paprasčiausiai visiškai KITOKIE. Specialiųjų operacijų pajėgų kariai turi nedaug galimybių ir laiko demonstruoti savo išskirtinumą, o apdovanojimus prisisega tik retomis progomis, uždaruose renginiuose vilkėdami paradines uniformas. Jie žino, kad kiekvienas bendražygis, įveikęs ilgą ir sudėtingą atranką, tampa ne elitiniu, o savu – ginklo ir kraujo – broliu. Toji ginklo ir kraujo brolystės idėja suprantama ir branginama visame pasaulyje, ir „Aitvaro“ lietuviai savo darbu, prakaitu ir krauju pelnytai laikomi broliais tarp Amerikos SEALS ir „žaliųjų berečių“, Lenkijos „Grom“, Norvegijos, Australijos, Didžiosios Britanijos ir kitų valstybių specialiųjų pajėgų karių. Knygoje vietoj vardų ir pavardžių dažnai vartojamos tik pirmosios raidės. Taip daroma dėl to, kad daugelis minimų karininkų, seržantų ir karių tebetarnauja Specialiųjų operacijų pajėgose, ir jų tapatybės negali būti atskleistos, kad netaptų pažeidžiami nei jie, nei jų artimieji. Vardais ir pavardėmis įvardijami tik vieši asmenys, pvz., politikai arba tie žmonės, kurie sąmoningai pasirinko viešumą. Kai kurių dabartinių SOP karininkų tapatybės anksčiau buvo skelbiamos, yra buvusių SOP karininkų, kurių tapatybės dabar nebeslaptos. Aš sąmoningai įvardiju juos tik inicialais, nes nenoriu, kad šia knyga pasinaudotų piktavaliai, norintys atkeršyti kariams už jų įvykdytą pareigą. Daugelis SOP kūrėjų dar dešimtmetį kitą liks neįvardyti. Knygoje dažniausiai minimi karininkai S. ir D. – specialiųjų pajėgų keleto epochų jungiamoji grandis. Jų veidus, būdamas jaunas žurnalistas, įsiminiau per kelias paras, praleistas Aukščiausiojoje Taryboje–Atkuriamajame Seime 1991 metais. S. ir D. – simboliniai specialiųjų pajėgų karininko evoliucijos pavyzdžiai – nuo naivių idealistų, kartu su būriu bendražygių, pasiryžusių savo gyvybe ginti į pavojų patekusią Valstybę, iki prityrusių, didelę kovinę patirtį turinčių karininkų, būrelį specialiosios karybos entuziastų pavertusių pasaulyje pripažintomis karinėmis pajėgomis. Žinoma, tai ne vien šių karininkų ir jų bendražygių nuopelnas. Žvelgiant į du prabėgusius dešimtmečius, per kuriuos išsivystė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos, būtina pripažinti, kad esminius sprendimus inicijavo ir parėmė skirtingų politinių pažiūrų ir dešiniosioms, ir kairiosioms partijoms priklausantys politikai, Vyriausybės nariai, kariuomenės, valstybės tarnautojai.
Už supratimą ir pagalbą rengiant šią knygą norėčiau padėkoti buvusiems ir esamiems Krašto apsaugos ministerijos vadovams ir Lietuvos kariuomenės vadams, Specialiųjų operacijų pajėgų – Ypatingosios paskirties tarnybos, Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono, Kovinės narų tarnybos, Specialiųjų operacijų grandies – vadovybei ir karininkams, seržantams ir kariams. Dėkoju visiems „Aitvaro“ kariams, su kuriais teko susitikti per keliones Afganistane ir ten dirbant. Atskiros padėkos verti žmonės, archyvuose radę ir suteikę anksčiau nepublikuotų nuotraukų – fotografai Alfredas Pliadis, Andrius Petrulevičius, KOP viršila Alvydas Tamošiūnas ir kiti. Dėkoju prodiuseriams Eduardui S., Martynui M. ir Stasiui B., parūpinusiems būtinų priemonių kelionėje į Afganistaną. Dėkoju šios knygos antrojo tiražo leidėjams. Ir, žinoma, šeimai ir draugams, rėmusiems knygos idėją.“
